“Tapyba – tai mano meilė, mano džiaugsmas, mano paguoda ir mano ašaros. Tai mano sėkmės ir nesėkmės, mano išsiliejimas, atsidavimas, išpažintis. Tai amžinas nepailstantis trikampis tarp mano minčių, širdies ir drobės. Spalvinės vizijos įsiskverbę taip giliai, jog ir miegant matau jas. Tapydama jaučiu tokią neapsakomą palaimą… Niekada neruošiu piešinio iš anksto, specialiai nekomponuoju, nedėlioju. Viskas kaupiasi širdyje ir išsiveržia spontaniškai. Viską išgyvenu tuo momentu. Emocijų vedama “maudausi spalvose”, tarytum pakylu nuo žemės…” Tai dailininkės Genovaitės Skrabulienės žodžiai apie save ir tapybą.

Genovaitė gimė 1950 m. Šilutėje.1969 m. baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, 1974 m. Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės Akademija).  Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, o nuo 1997 m. Mičigano (Indianos valstija, JAV) dailininkų  asociacijos narė. Yra surengiau 24  personalines parodas Lietuvoje, Švedijoje, Izraelyje, JAV, Rusijoje ir kitur.

Nuo 1973 m. nuolat dalyvauja bendrose parodose, rengiamose Lietuvoje ir kitose šalyse, taip pat dalyvauja tarptautiniuose ir vietiniuose pleneruose. Autorės darbų yra įsigiję kolekcininkai Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Švedijoje, JAV, Kanadoje, Izraelyje, Japonijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

“Genovaitė Skrabulienė – savita, originali tapytoja, surengusi daugybę personalinių parodų, aktyviai dalyvaujanti ir pleneruose bei grupinėse parodose, kurios pilną lengvų impresijų ir nuotaikų tapybą galima būtų prisikirti lyriniam abstrakcionizmui. Jos tapybos drobėse atsiskleidžia poetinė spalvos samprata, linijų ir formų muzikalumas, o įkvėpimo menininkė ieško mūsų gamtoje, jos pustonių niuansuose, faktūrose, sezonų ritmų kaitoje, žydėjime ir žemėje; taipogi savo pačios subjektyviuose išgyvenimuose.  Labai savita ir plati yra jos spalvinės gamos traktuotė – nuo vaiskiai žalios ar oranžinės, skanios, tokioskvepiančios – kai galime atpažinti jos paveiksluose sunkų medunešio geltonį, svaigų alyvų žydėjimo metą,iki ne taip lengvai nusakomų pilkšvų, sidabrinių, blausių violetinių, mistiškų pastelinių tonų, pasendinto aukso spalvos žybtelėjimo – atskleidžiančių jos puikią spalvinę klausą, net psichologinę pagavą. Menininkė tarsi balansuoja tarp hedonistinio ir asketiško požiūrio į spalvas, išlaikydama vidurio kelią ir harmonijos pojūtį bei atsisakydama visų kraštutinumų, įtvirtina savo jau senokai suformuluotus estetinius principus. Jos paveiksluose yra ir giliai paslėpto liūdesio, ir netgi atviro džiaugsmo, ir kažkokių sunkiai nusakomų subjektyvių išgyvenimų, ir dinamikos, ritmikos, ir pauzių, tarsi pabrėžiant, kad bet kurioje kūryboje labia svarbus ir pats procesas, bylojantis, kad prie visko kas tikra, mes galime tik prisiliesti, tik bandyti apčiuopti. Vis dėl  to jos drobėse mes atrandame tikėjimą, kad spalvinis skonis, jautrumas grožiui yra tikroji kūrybos esmė, niekuomet neišsekantis jos šaltinis” – taip Genovaitės kūrybą apibūdina menotyrininkė Jolanta Sereikaitė

Kategorija: Mokytojai