M. K. Čiurlionio kūryba žavi ne tik paslaptingu turiniu, sukurtų vaizdų įtaigumu, bet ir originalia menine forma. Jo paveikslai priskiriami simbolizmui. Savo nepaprastai originaliais, tapybą ir muziką sintezuojančiais tapybos darbais lietuvių menininkas stipriai praturtino Europos modernizmo tapybą. M. K. Čiurlionio viena iš mėgstamų technikų – pastelė. Jis parodė unikalų gebėjimą panaudoti dailei muzikos kūrinio formos vizualinį analogą. Tai ne „nutapyta muzika“, bet su kompozitoriaus išmanymu tapyboje panaudoti plastiniai muzikos raiškos priemonių atitikmenys – linijų ir plokštumų ritmas, lanksčios banguotos formos, kelių peizažo sluoksnių „persidengimas“, kuriantis išplėstos erdvės efektą. Struktūrinių ir kompozicinių muzikos elementų taikymas suteikė M. K. Čiurlionio kūrybai abstrakcijos bruožų. Bet vis dėlto nė vieno iš vadinamųjų muzikinių paveikslų negalima laikyti abstrakcionizmo kūriniu, nes dailininkui visad buvo svarbu ciklo idėja, „siužetas“, perteiktas simboliniais atskirų motyvų ryšiais. Paveikslų idėjos yra apibendrintos (kelionė, pasaulio tvėrimas, pasaulio valdovas, gamtos stichijos, kosmoso tvarka), susijusios su pasaulio mitologija, lietuvių legendomis, pasakomis, folkloru. M. K. Čiurlionio mintis dažniausiai yra filosofinė ir simbolinė, vaizdo struktūra – abstrakti, o smulkūs elementai – visai konkretūs.